Gyvenimas: Pumpotaukšlinė retikuliarija
Pumpotaukšlinė retikuliarija (Enteridium lycoperdon / Reticularia lycoperdon) – gleivainis. Nei grybas, nei gyvūnas – pirmuonis. Bet gleivainius iki šiol tebetyrinėja mikologai, juos teberasite grybų enciklopedijose. Gyvenimo ciklą sudaro trys stadijos. Pirmoji mikroskopinė, plika akimi šių organizmų nematome. Antroji – plazmodis, gleivinga masė, taki ir judri, galinti nukeliauti iki 2,5 cm/val.Trečioji – sporų subrandinimas ir sporifikavimas. Trumpiausia, labai greit kintanti – antroji,…
Baltakuodė klykuolė užklydo ir į Lietuvą
Š. m. balandžio mėn. 26 d., važiuodamas pro šalį, užsukau apžiūrėti seno karjero netoli. Norėjau patikrinti, ar jau grįžusios upinės žuvėdros. Žuvėdros tupėjo nedidelėje salelėje, šone plaukiojo didžiosios anties patinėlis. Bežiūrint į žuvėdras, iš už salelės išplaukė kažkoks šviesus, beveik baltas paukštis. Paspaudžiau porą kartų fotoaparato mygtuką. Bežiūrint į paukštį tapo aišku, kad tai ne dančiasnapis, ne klykuolė ir šiaip nelabai galiu atpažinti, kas…
Susitikimai V. Prisiminimai iš rudens ir žiemos: gluosninė kreivabudė (Pleurotus ostreatus)
Sveiki. Šįkart paskirsiu truputėlį dėmesio vienam grybui. Ne vien todėl, kad jis randamas vėlyvą rudenį ir žiemą, kai populiariųjų grybų sezonas būna jau seniai pasibaigęs. Kas gluosninę kreivabudę (Pleurotus ostreatus) pažįsta – renka. Lenkų šaltiniai ją ypač giria, kad turi labai daug baltymų. Bet mūsų svetainė – ne vartotojiškam požiūriui populiarinti skirta.Tad ir šios mano žinutės tikslas kitas. Šiaip jau mūsų krašte skelbiama, kad Lietuvoje randamos dvi gluosninės…
Suopių peštynės
Štai taip užbaigiau žiemos sezoną, kaip pirmam kartui tai neblogai. Šiais metais pavyko įamžinti jūrinį erelį, vištvanagį, paprastajį suopį, kranklį. Dabar žinau savo klaidas, kitą sezoną bandysim pasitaisyt ir viską pakartot, o dabar pavasaris jau pradeda įsibėgėt, reiks traukt iš spintos mobilią slėptuvę ir iškeliaut į laukus ir paupius...
Susitikimai IV: Prisiminimai iš vasaros ir rudens
1. Baltoji šydabudė (Volvariella hypopithys). Daug smulkesnė už didžiąją šydabudę, kuri irgi kartais būna balta. Kepurėlės kraštas dantytas, persišviečia. Dėl tikrumo, žinoma, reiktų pasikasti, ar tikrai yra maišo pavidalo skiautėta išnara. Bet pastebėjau kitą ryškų požymį: liečiant šydabudes, ypač lakštelius, atrodo, tarsi liestum labai švelnius gėlės vainiklapius. 2. Baltikas (Tricholoma)? Nelabai tepanašus į geltonąjį baltiką. Anas daug smulkesnis, su ilgoku geltonu…
Tas paslaptingas drugių pasaulis 3...
Kartais pavydžiu tiems, kurie fotografuoja žvėris ar paukščius. Oi, tik ne todėl, kad juos lengviau fotografuoti. Atvirkščiai. Žvėries ar paukščio nepatupdysi ant šakelės irnepaprašyti pozuoti. Pavydžiu dėl to, kad juos lengviau atpažinti :). Norsteisybės dėlei turiu prisipažinti, vargu ar atskirčiau, kur koks danielius arelnias :(. Drugių pasaulyje viskas truputį kitaip. Jų tiek daug ir jie tokiepanašūs, kad, o varge, kaip su jais sunku. Aišku, jei jais domiesi jau keliolikametų, tai…
Meškeriotojas
Sidabrinis kiras su plekšne. Šį paukštelį buvo labai smagu stebėti. Jis tą plekšnę paleisdavo į bangas ir vėl išsitraukdavo. Į kompaniją įsijungė kovas ir visaip gudraudamas norėjo ją atimti, tačiau kiras nenusileido jam.
Pro langą, arba smagi kaimynystė
Jau penktą žiemą retus mūsų savaitgalius namuose paįvairina į lesyklėlę sugužantys paukščiai – zylės, svilikai, žaliukės. Kol nebuvo nukirsti kieme augantys medžiai ir stipriai apgenėti krūmai, sulaukdavome ir kėkšto, kartą net genys buvo ant mažos lesyklėlės pasikabinęs (beje, kol rašiau šį fotopastebėjimą, šįryt genys apsilankė jau dukart – gal kas galit patarti mums, ne ornitologams, kuo galima (ir ar galima) būtų pamaloninti šį paukštį, kad dažniau matytume. Taigi,…
