Sutinku su kolegomis, kad gražesnio šerniuko portreto tikrai nesu mačiusi. Bet man tai vis kvirbena klausimas: o kur šernė, kad Romualdas taip puikiai galėjo nufotografuoti kelių dienų šerniukus?
Nesiseka man su šernais: kiek aš jų guolių beužtinku, visos patelės skuta šalin ir nė viena dar nebandė manęs šalin pavyti (kad tik neprisikalbėčiau). Taip ir šįkart: greičiausiai pasitaikė jauna patelė, kad dingo man besiartinant. Nė neįtariau, kad gali būti maži šerniukai. Tai jie mane susirado, mat dingus motinai pradėjo ieškoti, prie ko čia prisiglausti ir pasišildyti. Teko kurį laiką pabūti „tėčiu“, tik norėdamas fotografuoti turėjau nuo jų vis tolyn bėgti, kad atstumą išlaikyčiau. Vieną-kitą kadrą padaryti pavyko...
