Va čia tai nustebino Renatas savo laimikiu! Gražu pažiūrėti. Bet tokio susitikimo aš nenorėčiau... Na, nebent būčiau aukštesniame lygyje (bokštelyje...). Bet ir vėl problema - tai pamačiusi ar turėčiau drąsos iš aukštesnio lygio nulipti? Yra patarlė „Bijai vilko, neik į mišką“, bet kas nerizikuoja, tas negali pradžiuginti nuostabiomis, žavinčiomis, sunkiai pakartojamomis nuotraukomis. Renatai, sveikinu! Tai šaunu!
Beveik visas laisvėje gyvenančių vilkų fotografavimas susideda tik iš neplanuotų atsitiktinumų. Galima labai norėti, planuoti, mėginti, bet padaryti gerą kokybišką foto beveik neįmanoma. Tam reikia pašvesti visą savo gyvenimą!
Šiuo atveju buvo taip pat tik neplanuotas atsitiktinumas. Apie šio žvėries buvimą aš žinojau, bet jį susitikti, pirmam pastebėti ir prie jo prisėlinti apie 30 m atstumu net nesvajojau. Gaila, kad kokybiškai foto pritrūko šviesos, tai buvo ankstyvas, apsiniaukęs rytas su rūko šydu...
Ir rankos ir kojos nutirpo pamačius! Ką čia kalbėt apie techninius dalykus- dar viena metų nuotrauka! O ir rūkas dvigubai paslaptingumo prideda..
p.s. gal kas turite info apie kitas lietuviškas laukinių vilkų nuotraukas? Aš matęs tik Jono Barzdėno Labanore fotografuotą vilka, Renato lyg antrasis.
Na, nebūčiau toks pesimistas, kaip Renatas. Kai žinai ką darai ir kaip Marius yra sakęs „tiki tuo, ką darai“, metodiškai einant žingsnis po žingsnio tikrai viską įmanoma padaryti. Vilkas tai ne super būtybė, kurio negalima pergudrauti, prognozuoti, išlaukti. Aišku, tai ne šernas, ir laiko tas užims ne savaitę ir ne dvi. Bet viską parodys laikas. Kitiemet...
Man tik kartą Azerbaidžane pavyko nufotografuoti akivaizdžiai įžūlų ir savim pasitikintį vilką susidūrus akis į akį prie grifams padėtos maitos.Sveikinu su lietuviško vilko įamžinimo premjera!
