Kai jau visai nutirpo kojos, sugalvojau, kad krūmo šakelė šiek tiek vaizdą užstoja. Atsargiai iškišau iš maskuotės ranką, ir nulaužiau. Trekštelėjimas buvo silpnutis, bet to užteko. Šernė kriuktelėjo, šerniukai nulėkė link miško, o pati mamytė atėjo su žaliu vienaakiu skuduru, kvepiančiu žmogumi, aiškintis. Mintyse jau buvau parengęs planą kaip elgsiuos , kaip rėksiu, kaip mesiu ant jos maskuotę, o po to užšoksiu ir josiu. Speniuotoji, matyt, perskaitė mano mintis ir likus kokiai 15 metrų sustojo. Patraukė oro, pažymėjo gausiu skystimu ir taip šlapią žemę ir nubėgo pas vaikus. Romo valdos.