Įdomu, kodėl Juozas nesižavi žvėrimis? Bent jau man laisvėje gyvenančių žvėrių fotografavimas – aukščiausias pilotažas. Fotografuoji vabzdžius – tai tarsi žaidi su žaisliuku – šiaip ar taip jie tavo valioj. Paukščiai – atsargesni, pastabūs, tačiau vėlgi: žmogaus kaimynystėje gyvenantys nebaikštūs, patiklūs, prijaukinami, miškuose atsargesni, bet tam tikru atstumu žmogų prisileidžia. Didžiuosius, baikščiuosius fotografuojam iš slėptuvės. O žvėrys? Paprastai žmogaus nebijo tik šūvio atstumu. Jei nori nufotografuoti – turi „įveikti“, pergudrauti už save gerokai pranašesnį: akylesnį, uoslesnį, jautresnį, gudresnį. Kaip galima tuo nesižavėti? Ir be to, visada išgyveni tiesioginį kontaktą su sau lygia būtybe. dažnai žiūriu į kolegų nuotraukas ir pats išgyvenu tuos susitikimus: iš žvėries akių skaitai buvusią situaciją. Fantastika!
Suprantu ,Jus Romualdai.Suprantu ir ,kad labai sudėtinga juos fotografuoti...,bet kad jų rūšių įvairovė skurdoka Lietuvoje. Ko tikrai nepasakysi apie paukščius...Praktiškai išmeskime vilką,lūšį....tai kas lieka ?Kanopiniai...Vilko ir lūšies fotografijų natūralioje gamtoje kokybiškų lyg ir nėra?Nepataikaudamas galiu pasakyti, kad didžiausią įspūdį palieka Jūsų ir Linos darbai su žvėrimis.Bet ir vėl-stirnos,elniai ir šernai...Žinau ,kad daugelis su manimi nesutiks.Bet taip ir turėtų būti.Juk visi mes skirtingi....
Teisingai – lūšies, vilko, ūdros, barsuko, šeško Lietuvoje gamtoje padarytų nuotraukų praktiškai nėra. Ką gi, teks užsiimti. Dar tik rudenį ir žiemą su elniais užbaigsiu. O kokių teko matyti foto su šikšnosparniais, kaip naktį medžioja – kažkas nerealaus. O pelės, pelėnai – tikrai yra kuo užsiimti. Sudėtinga? Taip, bet tikriausiai jau atsiranda ne vienas, kuriam kas paprasta – žmonių auginami gyvūnai, paukščiai sodybose, fotografavimas prie lizdų jau nebevilioja – norisi kažko daugiau. Štai pavyzdžiui ir šiemet, nors radau kelias puikias lapių olas, pačiam prie jų sėdėti nebuvo jokio noro: pernelyg paprasta...
O man prie lapės olos sėdėti patinka... Taip "užveža", kad po dienos ir vėl norisi ten pabūti, bet... ne visada gali (juk kiti darbai laukia), o ir lapiukų kasdien trikdyti nesinori. Bet tai įdomu, man ne paprasta, pamatau, ko dar nebuvau mačiusi.
Prisimenu Lina tavo lapiukus, aš tikrai prie tokių norėčiau dienelę praeisti :) aišku tikrai nėra tokio adrenalino sėdėt prie olos, bet kai kartais fotomedžioklė nesiseka, tai visai šaunu ir lengvą grobį fotografuoti.
197.jpg)