Peru. Andai. 3000 metrų virš jūros lygio. Belaukiant kondorų, kurie nusprendė tą dieną nepasirodyt, dėmesį patraukė didelė, aplink kalnų gėles dūzgianti bitė. Tiesa pasakius, čia, kur šalta, ūkanota ir lija kolibrio visai nesitikėjau. Viską metęs, puoliau jį bandyti pagaut ir tą pačią sekundę pasigailėjau, nes tos gėlytės, kurių žiedus lankė kolibris, pasirodo dilgina labiau už pikčiausias lietuviškas dilgėles. Tik iš kažkelinto karto pavyko prisėlint, ir tik iš keliasdešimto karto, visiškai atsitiktinai margame uolų, kaktusų ir žolynų fone pavyko sufokusuot, nei sekundei nenustygstantį padarėlį, būtent tą akimirką kai kolibris atsitraukė nuo žiedų, kad pasižiūrėtų koks čia baltaveidis trikdo jo pietus. Lietuviško pavadinimo pakolkas nežinau.
