Gulėjau prie lapiukų (anie jau paliko gimtą urvą (t.y. žabų krūvą) ir dūko griūvėsiuose vidur laukų). Staiga žiū - per laukus lekia lapiukas su riebiu kurmiu. Apsidairau - nebėr šalia manęs snaudusių mažylių. Kai mano smegenyse sraigteliai pradeda suktis, tampa jau vėlu - iš už griuvėsių su lapiukų govada iššoka mama. Na žinoma, mane pamato, na žinoma, aploja ir žinoma, pabėga. Galvojau jau lapiukai įspėti ir nebesirodys, bet kur tau - po penkių minučių lyg niekur nieko vėl visi 4 (1 taršė kurmį pasislėpęs) lakstė aplink ir snaudė šalimais. Ant rytojaus, spėju, lapė juos visus nusives kiton vieton. Bais esu dėkingas Dariui už viską, viską!!