Ok, Sauliau, pasitaisysiu :) Aprašymas: dar prieš patekant saulei, laukas iš kurio laukiau grįžtančių žvėrių, (pats lindėjau pamiškės pievoje), visiškai nutilo ir ištuštėjo. Kaip visada - dar pasigirsdavo pavieniai elnių balsai, kurie jau tolo kažkur miško tankumynuose. Vienas tų balsų sufleravo apie kažką solidesnio, be to jis ateidavo panašiai iš tos miško vietos, kurią neblogai žinojau, iš dalies net buvau paruošęs fotografavimui, todėl galėjau kažką planuoti. Tiesiausias kelias iki ten buvo atviras laukas. Nuspręndžiau jį kirsti, o trikojį išskleidžiau pilnai, nes taip man patogiau viską neštis ir vieta į kurią ėjau buvo tokia, kurioje galima fotkinti tik stovint. Nuėjus gal penkiasdešimt metrų, negalėjau patikėti ką matau. Elnias, link kurio ėjau, stovi išlindęs iš miško. Pasijutau kaip nuogas - stoviu vidury lauko, kuriame nėra net menkiausio kupstelio, o dar trikojis pilnai išskleistas. Kritau ant žemės, kojų suskleidinėti nebuvo laiko, bet išlanksčiau jas į šonus kiek galėjau. Gyvūno neišbaidžiau, neblogai suveikė mano naturalių komponentų maskuotė. Tada atsirado visos tos nuotraukos. Gyvūnas neskubėdamas keliavo lauku ir vis artėjo. Kartais sustodavo (šis kadras, jis praktiškai nekarpytas), kartais pabaubdavo. Į mane nekreipė dėmesio, nors mes vienas kitam buvom arčiausi dalykai plikam lauke. Tokiu atveju kaip ir priklauso - iš jaudulio trūko oro, iš nepatogaus susiraitymo tirpo galūnės. Perėjęs lauką elnias nulindo į mišką, o man normalizavosi širdies ritmas - gyvenimas grįžo į įprastą lėtą vagą. Exif: 300mm+1.7x f4.8 1/15s iso200. Einančio gyvūno nuotraukos buvo iso800 ~1/80s.
