Žeimenos pievų lediniai požemiai
Turbūt daugeliui ne naujiena, kad per šalčius upės ištvinsta. Ledai užkemša tėkmę, vanduo išsilieja į pievas ir sušąla. Dar keisčiau užsitvenkia šaltiniai. Iš jų trykštantis vandens kiekis nedidelis. Jis tuoj atšąla ir sustingsta į ledą. Iš apačios besiveržiantis vanduo užlieja ledą ir taip pat sušąla. Taip vietoj šaltinių užauga ledo kalnelis. Šįsyk išsiruošiau į ledu padengtas Žeimenos užliejamas pievas tarp Kaltanėnų ir Švenčionėlių. Jau kelios savaitės, kai oras…
NAUJAMETINIS PASIGRYBAVIMAS
Kolegos Kalėdoms ieškojo žibučių, šilagėlių, su lempa viliojo drugius. Aš tuo tarpu didžiąją laisvadienių dalį skyriau grybavimui. Miškuose tebeaugančios voveraitės ar kiti valgomieji grybai manęs nedomino. Žaidimas prasidėjo, kai gruodžio 5 prisiskaitęs literatūros patikrinau dvi man žinomas paprastųjų taukių augavietes. Grybai buvo sudygę. Parašiau prof. Ernestui Kutorgai. Jis savo kanalais patikrino kitas kelias žinomas augavietes. Visur taukiai buvo sudygę. Kadangi šie grybai…
INKILAI
Prie Kęstučio Linkaus nuotraukos su inkilu dančiasnapiams kilo diskusija. Akivaizdu, kad būstai stambiesiems paukščiams – ne vienam dar nežinoma sritis. Pabandysiu pasidalyti savo patirtimi. Inkilai varnėnams – visiems puikiai žinomas dalykas, tad tos žinios kartais automatiškai taikomos visiems inkilams. Tačiau varnėnai turi dvi išskirtines savybes: • jie visad užima iškeltus inkilus, • patys krauna lizdą ir patys išvalo pernykštį lizdą. Kiti paukščiai taip nesielgia. Jie…
Žolinės baloje
Žolinės proga, užsidėjęs makroobjektyvą, pabraidžiojau po pelkes. Vasara eina į pabaigą, tad galima susipažinti su vėliausiai pražystančiais augalais. Skubu pasidalinti įdomesniais kadrais. Pelkinė uolaskėlė – vienas iš retesnių Raudonosios knygos augalų. Maža, bet fotogeniška. Auga ten, kur be guminių batų neįeisi – tarpinio tipo pelkėse, tarp nendrių, pelkinių paparčių, puplaiškių. Pievinė miegalė – dažnas natūralių pievų augalas. Sugeba išsilaikyti tiek sausame…
Atradimas sau
Turbūt visi esame matę gluodeną. Aš, gyvendamas sausuose pušynuose, prisižiūriu jų tiek ir tiek. Ir net keista, kad tokio, pasipuošusio vestuviniu rūbu niekad nebuvau užtikęs. Tankiame viržyne rimčiau nenufotografuosi, bet ir tokiose nuotraukose matyti, kaip sugeba pasidabinti šis gražuolis.
Nulinė RK kategorija. Paprastasis taukius. Nuolat pildoma.
Paprastasis taukius (Sarcosoma globosum) į Raudonąją knygą įrašytas kaip išnykusi rūšis. Nerandamas nuo 1960 metų. Seniau buvo gausus, turguose pardavinėtas „žemės taukų“ pavadinimu. Naudotas žaizdom ir... vežimų ratams tepti. Spiritinis antpilas gydė reumatą. Po Raudonosios knygos išleidimo grybų atsirado. Šie grybukai, kuriuos suradau, turėtų būti jau penkta augavietė Lietuvoje. Literatūroje nurodoma, kad šie grybai dygsta kas 8 metai. Matyt, tai ir trukdo juos aptikti. Šiaip…
Uogautoja
Važiuodamas pastebėjau šalikelėje ant jauno berželio nutūpusią tetervą. Pravažiavęs sustojau, pasiruošiau fotoaparatą ir iš lėto vėl pajudėjau paukščio link. Man bestabdant, teterva pakilo, bet nelauktai ne nuskrido, o nusileido į čia pat augantį kadagį. Turėjau progos stebėti, kaip ji uogauja. Atstumas – apie 20 m, mano objektyvui gerokai per didelis geram kadrui. Bet stebėti įdomu, juolab kad paukštis nekreipė jokio dėmesio į mašiną. Kol susipratau, kad galiu privažiuoti ir…
Kalėdų naktį, arba pakalbink žvėrį
Visi girdėjome apie kalėdinius stebuklus. Ir vanduo šuliniuose tampa saldus, ir gyvuliai tvartuose prakalba žmogaus balsu. Bandėte patikrinti? Ne? Tai kodėl tokie tikri, kad tai nevyksta. Žinoma, juokauju. Bet būtent apie tai, kiek žmonės ir gyvūnai supranta vieni kitus, ir yra šis straipsnelis. Nors žmonės nuo seno svajojo išmokti žvėrių kalbą, bet iš tikrųjų mokytis lyg ir nėra ko. Daugeliu atvejų ta kalba ne išsako kokią nors mintį, bet tiesiog išreiškia emociją. „Esu…
Juodašonė zylė
Kieme greta kitų paukštelių apsigyveno šiek tiek neįprasto nusispalvinimo paprastoji pilkoji zylė. Kiemo paukšteliai pakankamai jaukūs, daugumas tupia ant rankų, fotoaparato ir t. t. Ši zylutė irgi greitai priprato nebijoti žmonių. Ji drąsiai pozuoja iš 1,5 m atstumo ir jau nesibaido fotoaparato veidrodėlio klapsėjimo. Ant rankos dar netupia, kuklinasi, tačiau tai tik laiko klausimas. Būtų įdomu, jei žinovai pakomentuotų, ar tai tik neįprastas nusispalvinimas. O gal koks kitas porūšis?
