kartą lapkrity mane žmona išvarė parnešti 77 vyšnios lapus, tiek reikėjo jos receptui, Vilniaus mieste suradau 77 vyšnios nenupuolusius lapus, parnešiau (ko paklausi, tą ir gausi). Vkar radau jau raudonąją plačiataurę, šiaip jau, pavasario grybas. Su Velėdom

dėkui, Vytautai, pavadinkite ir lietuviškai

prašom http://www.naturephoto.lt/straipsnis/ziemos_grybai

Vytautai, gaila, kad negaliu Jums čia pateiktu elpaštu pasiųsti foto apatinės pusės, lakštelinis grybas, žinoma, galima ginčyti, kad ne Panus rudis, pavyzdį turiu balkone, prašom, o ir ten prie tako jo dar nieks nenurovė, būčiau dėkingas, jei kas identifikuotų. Na, jei ką, į reportažus vėliau pažinčiai įkelsiu, tik dar reikia paruošti foto.

beje, žodžio "МИШУРА" vertimas tikslus,cituoju: "(...) pasidabruotos gijos, (...) blizgučiai(...) žibučiai, žibuliai" (Rusų - lietuvių kalbų žodynas, t. 2, Vilnius, 1983, p. 214)

Tikrai nesuklydote, priešingai, labai gražus ir tinkamas ir savo vietoje žodis, iš tikrųjų jie spindi, saulei pasirodžius net savotiškai kibirkščiuoja, būna nusidažo vienokia ar kitokia spalva. Patinka foto, visada ir visur patikdavo kuklumas, o ne žūtbūt vertimasis per galvą

kuom? kviečiu atvažiuoti ir apžiūrėti,pabūsiu gidu, mane labai sudomino, sodelyje prie daugiabučio (buvę statybininkų bendrabučiai) už Buivydiškių 14, tik dabar jau nugyveno savo amžių, suiręs, bet tebematomas :), nes orai buvoi pastovūs ir sausi, karkasas laikėsi

dar sako, kad nuo karklavijo uogų. o nuo žalčialunkio tiksliau ne dantys iškris, o patys atsidursim 2 m po žeme

Juozai, jau blunka pirmosios pakėlusios galveles, iš po jų pažastų lenda šviežutės mėlynos mėlynos, viskam savo laikas trumpalaikis tas mūsų, juo labiau jų džiaugsmas. Tas pat, šiaip jau, kaip fotografuoti gulbes, iki nusisentimentalinimo pusė pėdos. Beieškodamas smarkiai vėluojančių plačiataurių, štai užtikau šį kelmą: atkreipė tas glaudus pusvainikis dešinėje ir dar dešiniau lanku išsidėstę 4 žiedeliai. Ankstyviausi blunka, bet jau dairosi švieži indigo spalvos žiedeliai, po jų - liks tik triskiaučiai lapai, tokis tas gyvenimas Gaila, nebeturiu galimybės nuvažiuoti į tą miškelį palatvėje, prie Bandorių ir Žučių kaimų: ten yra žibučių, žydinčių ir baltai, ir rožine spalva. Ir norėčiau vėl apsilankyti Žagarės miške: plukių laikas, žalčialunkių laikas

Taip, Arūnai. Pagaliau, ir sužalotų, drugių arba žiogų esu matęs be vienos antenos arba viena trumpesne, drugių tik su 2/3 vieno sparno

Pasvartyk, antela, tykiai plūkaudama :)... Gražu, ir tiek foto, ačiū. O ar jos neskriaudė "aborigenai"?

Dėkui už apsilankymą. Vaikystėje ją visi vadindavome raudonuoju karklu. Auga tokiose pat vietose, kaip karklai, ši - kažkuomet čia tekėjusio upeliūkščio užakusiame sriaute.

Juozai, vieną kartą esu sutikęs karštą vasaros vidudienį, pamiškėje, daugiau tik vėlai vakare

Ačiū už apsilankymą, visada Jūsų laukiau ir lauksiu :) tas rašalas liejasi per kraštus

linkiu Jums ir toliau taip skraidyti su čiurliais, kaip iki šiol, o delfinai patys į glėbį įšoks

tą, čiuožiantį vandeniu, visada norėjau pamatyti iš arčiau, o, pagaliau, normali rega ir neparodo, ką gali parodyti fotoaparatas. vis dėl to, lašalas įspūdingai atrodo, kaip koks marsietiškas fortas

labai mielas paukštukas, aš juos vis pamatau vienam pušynėly, man jis simpatiškas jau vien todėl, kad mažytis, kaip ir tie jau labai seniai regėti paukščiukai žiogeliai (gal čia yra nors viena jų foto?), o, pasirodo, kai parodėte iš arčiau, dar ir puošnus, čia viskas gražu, paukštelis, sodrios pušies šakos

už dangaus ir pragaro gelmes ir grožybes, baigiantis metams, neįmanoma vėl ir vėl neatsigręžti į tai, ką matei gražiausio

vis atsigrįžtu į Jūsų nuotraukas, su šventėmis, už tai, kad tvoros Jūsų laukuose ir toliau taip žydėtų

Pritariu Artūrui, galima drąsiai rašyti, kaip jis įvardijo. Šiemet jų radau keliose Karoliniškių draustinio vietose. Gera Jūsų foto. Gleivainis, o ne grybas.