Tikrai nesuklydote, priešingai, labai gražus ir tinkamas ir savo vietoje žodis, iš tikrųjų jie spindi, saulei pasirodžius net savotiškai kibirkščiuoja, būna nusidažo vienokia ar kitokia spalva. Patinka foto, visada ir visur patikdavo kuklumas, o ne žūtbūt vertimasis per galvą

kuom? kviečiu atvažiuoti ir apžiūrėti,pabūsiu gidu, mane labai sudomino, sodelyje prie daugiabučio (buvę statybininkų bendrabučiai) už Buivydiškių 14, tik dabar jau nugyveno savo amžių, suiręs, bet tebematomas :), nes orai buvoi pastovūs ir sausi, karkasas laikėsi

dar sako, kad nuo karklavijo uogų. o nuo žalčialunkio tiksliau ne dantys iškris, o patys atsidursim 2 m po žeme

Juozai, jau blunka pirmosios pakėlusios galveles, iš po jų pažastų lenda šviežutės mėlynos mėlynos, viskam savo laikas trumpalaikis tas mūsų, juo labiau jų džiaugsmas. Tas pat, šiaip jau, kaip fotografuoti gulbes, iki nusisentimentalinimo pusė pėdos. Beieškodamas smarkiai vėluojančių plačiataurių, štai užtikau šį kelmą: atkreipė tas glaudus pusvainikis dešinėje ir dar dešiniau lanku išsidėstę 4 žiedeliai. Ankstyviausi blunka, bet jau dairosi švieži indigo spalvos žiedeliai, po jų - liks tik triskiaučiai lapai, tokis tas gyvenimas Gaila, nebeturiu galimybės nuvažiuoti į tą miškelį palatvėje, prie Bandorių ir Žučių kaimų: ten yra žibučių, žydinčių ir baltai, ir rožine spalva. Ir norėčiau vėl apsilankyti Žagarės miške: plukių laikas, žalčialunkių laikas

Taip, Arūnai. Pagaliau, ir sužalotų, drugių arba žiogų esu matęs be vienos antenos arba viena trumpesne, drugių tik su 2/3 vieno sparno

Pasvartyk, antela, tykiai plūkaudama :)... Gražu, ir tiek foto, ačiū. O ar jos neskriaudė "aborigenai"?

Dėkui už apsilankymą. Vaikystėje ją visi vadindavome raudonuoju karklu. Auga tokiose pat vietose, kaip karklai, ši - kažkuomet čia tekėjusio upeliūkščio užakusiame sriaute.

Juozai, vieną kartą esu sutikęs karštą vasaros vidudienį, pamiškėje, daugiau tik vėlai vakare

Ačiū už apsilankymą, visada Jūsų laukiau ir lauksiu :) tas rašalas liejasi per kraštus

linkiu Jums ir toliau taip skraidyti su čiurliais, kaip iki šiol, o delfinai patys į glėbį įšoks

tą, čiuožiantį vandeniu, visada norėjau pamatyti iš arčiau, o, pagaliau, normali rega ir neparodo, ką gali parodyti fotoaparatas. vis dėl to, lašalas įspūdingai atrodo, kaip koks marsietiškas fortas

labai mielas paukštukas, aš juos vis pamatau vienam pušynėly, man jis simpatiškas jau vien todėl, kad mažytis, kaip ir tie jau labai seniai regėti paukščiukai žiogeliai (gal čia yra nors viena jų foto?), o, pasirodo, kai parodėte iš arčiau, dar ir puošnus, čia viskas gražu, paukštelis, sodrios pušies šakos

už dangaus ir pragaro gelmes ir grožybes, baigiantis metams, neįmanoma vėl ir vėl neatsigręžti į tai, ką matei gražiausio

vis atsigrįžtu į Jūsų nuotraukas, su šventėmis, už tai, kad tvoros Jūsų laukuose ir toliau taip žydėtų

Pritariu Artūrui, galima drąsiai rašyti, kaip jis įvardijo. Šiemet jų radau keliose Karoliniškių draustinio vietose. Gera Jūsų foto. Gleivainis, o ne grybas.

perskaičiau aprašymą, Dievo dovana, kurias dalina ne visiems, pragaro rojus ar dangaus pragaras, ne visiems pamatyti, o Jūsų foto, jie, Vitalijau, ima ir susieina, linkėjimai.

Gražinai trūksta Aprašymo? mano laukai :) na, žinoma, ne mano, čia Vitalijaus duotas žodis, Vitalijaus laukai, ir juose sudygusios tvoros

o tai kas pirmas pasiėmė į savo mėgstamiausias? pasivėlinot :) čia dangaus pragaras su pragaro rojumi susieina, vertikaliai į abi puses begalybė ir horizontali erdvė

aš tai nepergyvenu dėl spalvos ir pelėsio: dar nematęs pavardės, jau sakiau: Vitalijaus, Vitalijaus laukai... ir tvoros, patraukia tas vitališkumas, erdvės, gelmė danguje ir žemėje, vešančios žolės

Kęstuti, būna ir baltų, esu radęs, dar rausvų, mėlynų indigo, su violetiniu atspalviu. Čia kalbu apie laukines. Elmarai, o tie skiautėti lapai (dešinėje bei fragmentas kairėje)? tų žibuoklių? tada čia ne žibuoklės, o baltažiedės plukės, artimiausia gentis žibuoklei. Bet vėlgi, plukės, tokiu kelmu, kaip žibuoklės, kaip čia kad matome, šiaip jau, neauga...